Grįžkime į
pradžią. Nuo ko viskas prasidėjo? Ar prisimenate koks buvo pirmasis klausimas
jūsų gyvenime kuris jus pastūmėjo atradimo keliu? Aš dar palyginus esu jaunas,
mano kelias tetrunka 6 metus (kai rašau šį straipsnį) nuo tada kai iškėliau sau
pirmą klausimą, tad man yra lengva prisiminti tą dieną kuomet aš savęs
paklausiau, ką žino kiti ko nežinau aš? Ką jie daro kitaip negu darau aš? Kuo jie
skiriasi nuo manęs? Tai buvo pirmieji klausimai kurios aš uždaviau sau atbudimo
kelyje. Uždavęs šiuos klausimus pradėjau ieškoti informacijos susijusios su
tuo. Pirmas raktažodis mano sužinotas buvo „Energija“ besikapstant internete po
kelių savaičių atradau raktažodį „Čakra“ besigilindamas į tai atradau
svarbiausią raktažodį savo kelyje „Kundalini“ tuomet nuvažiavau į biblioteką ir
susiradau knygų šia tema. Vėliau skaitydamas knygas supratau kad tiesa slypi ne
knygose, bet kažkur „Anapus“ ir kelias į tai veda per meditaciją. Tai ką gi
pasiryžau sukaupęs visą savo drąsą leistis į šią kelionę nežinant kas manęs
laukia. Pradėjau nuo tų „dešimties minučių“. Pradžioje buvo sunku kūnas labai
manęs neklausė visaip rangėsi ir negalėjo nustygti vietoje, ir visai net ne dėl
to kad aš bučiau iš tu žmonių kurie negali pabūti ramiai akimirkos vienoje
vietoje, bet paprasčiausiai buvo nepatogu, nepatiko man ta lotoso poza. Pasidomėjęs
sužinojau kad kiti žmonės medituoja ir tiesiog paprastai sėdėdami ar gulėdami,
bet šios pozos man irgi visiškai netiko nes gulėdamas mano kūnas buvo linkęs
greitai užmigti, o sėdint išvis negalėjau atsipalaiduoti. Taigi teko grįžti prie
lotoso. Praėjus kelioms neramioms savaitėms kasdienių pastangų pagaliau
sugebėjau ramiai išsėdėti ilgiau nei dešimt minučių negalvojant apie savo kūno
nepatogumus ir kai tik išmokau paleisti savo kūną, o ne kabintis į jo jausmus
supratau kad jai aš galiu paleisti jį ir nekreipti dėmesio į jo dejones tai
mane automatiškai privedė prie išvados kad aš neesu mano kūnas. Tuomet pradėjau
galvoti va dabar tai jau medituosiu nes aš supratau kad aš neesu mano kūnas,
tai nieko daugiau nebelieka. Bet ir vėlgi to kažkokio stebuklo kaip nesulaukiau
taip nesulaikiau. Atrodo viską darau teisingai atsisėdu nebekreipiu dėmesio į
savo kūną ir tuomet jau laukiu kol prasidės stebuklai. Ir ką jūs sau galvojat
ogi nieko. Kažkokia nesąmonė sau galvoju kodėl? aš gi viską darau teisingai,
tad kodėl aš nemedituoju. Teko grįžti vėl prie knygų ir paieškų. Tuomet galiausiai
supratau kad medituojant reikia paleisti ir savo protą, bet kaip tai? kaip aš
galiu paleisti savo protą? Kas aš būsiu be savo minčių? Iš manęs liks tik
daržovė. Ne, ne tuomet sau sakau man yra svarbu išsaugoti savo asmenybę aš juk
esu tas ir anas, tikrai viso to neketinu atsisakyti vardan kažko kas ale yra
anapus ko aš net nesuprantu kas ten yra. Tuomet atsitraukiau kuriam tai laikui
nuo viso šio reikalo nes aš negalėjau sau leisti prarasti save. Kol deja vis
tik galiausiai vidinis šauksmas mane nugalėjo ir aš vėl radau save lotoso
pozoje tik dabar jau su kitokiais tiksliais dabar sau pagalvojau gerai aš save
paleisiu bet tik trumpam kol pabūsiu „tenais“ ir tada vėl grįšiu į savo senąjį aš,
jo tai bus sąžiningi mainai įtikinau save. Ir nusprendžiau save paleisti, tiksliau
paleisti savo mintis. Dar ilgai jos mane vargindavo pradžioje, dėjau daug
pastangų kad jas išvaikyti bet tuomet pradėjau suprasti kad stengdamasis
išvaikyti rūką tik save nuvarginu, o jis niekur nedingsta tik keičia formą,
tuomet supratau kad rūkui reikia leisti tiesiog išsisklaidyti ir viskas. Su laiku
ir praktika tas rūkas pradėjo sklaidyti vis greičiau ir greičiau. Ir pagaliau
aš įžengiau į ten „anapus“ pro savo mintis, kas automatiškai vėl davė suvokimą
kad aš neesu mano mintys jai aš galiu jas paleisti, ir meditacija prasidėjo. Medituodamas
pradėjau suprasti kad tai yra labai keistas dalykas nes tuomet labai stipriai
teka energija mano viduriniu „čia ir dabar“ esamuoju kanalu. Tuomet pradėjau
suprasti kad tikrai yra kažkokia tai energija. Tai vedė link įvairių užsiėmimų
būreliuose ir asmeninių praktikų per mentalinį lygį ar muziką, garsus kad tą
energijos srautą sustiprinti ir pagreitinti, pradėjau ieškoti vis geresnių
metodų, pradėjau lyginti ir domėtis kitų žmonių patirtimi, bandydamas įrodyti
sau ar kitiems jog tas ar anas kelias yra geresnis, kol galiausiai supratau
visi yra skirtingi ir tai kas tinka vienam ne visada tinka kitam, svarbu yra atrasti
tai kas tinka tau ir daryti tai ką tau sako daryti tavo širdis nes ji geriau
žino kas tau šiame tavo gyvenimo etape tinka, negu kad tavo protas kuris gali
tik palyginti remdamasis kitų žmonių patirtimi. Taigi baigęs palyginimų dvikovą
vėl galėjau stipriai nerti į meditaciją ir su laiku pradėjau parsinešti vis
daugiau ir daugiau suvokimų. Tai pradėjo vesti link sąmoningų sapnų, tuomet
link astralinių kelionių įvairių telepatinių bendravimų (kurių svarbiausias yra
su mano Aukštesniuoju Aš), visokių vaizdinių ir pan. Bet turbūt svarbiausias jų
buvo tas kad jokio anapus nėra, nėra anapus, medituodami mes einame ne anapus
ar į savo vidų kaip yra mėgstama sakyti, atvirkščiai mes pradedame susilieti su
visuma ir tas mūsų šydas, kuris mus atskiria nuo viso to ką mes galime vadinti
visuma arba dievu, pradėjo tirpti vis labiau ir labiau, o stebuklų pradėjau
matyti vis daugiau ir daugiau, kas man vėliau padėjo suprasti kad tie pokyčiai
vyksta nes darant visą tai kas man tinka kyla mano vibracijų lygis ir galiausiai
vieną 2012 sausio pradžios naktį sapne išgirdau žodžius „Jėzus Kristus buvo iš
Pleiadians“. Tai buvo man atbudimo šauksmas ir tuomet aš pradėjau prisiminti
kas aš esu, ir ko aš čia atvykau.
2013 03 30 iš
savo asmeninės kelionės užrašų (kurios vedu nuo pirmosios savo praktikos dienos) Donatas
