Šį kartą bus, ne
straipsnis o išpažintis. Išpažįstu savo stipriausią pomėgį gyvenime t.y.
kompiuteriniai žaidimai ir kaip mano požiūris į tai keitėsi bėgant laikui. Pradžioje
man tai buvo mėgstamiausias užsiėmimas, nes neesu iš tų žmonių kurie labai
mėgstančių lauką, labiau esu namisėdos tipo asmuo, į ką aš žvelgiu kaip į
privalumą, nes tai man suteikia daug laiko savęs tobulinimui. Taigi užsiėmimas
laikui bėgant pradėjo virsti manija ar apsėdimu, nes pereiti vieną lygį ar
pakelti savo herojaus skill (sugebėjimą) ar net level (lygmenį) ko pasėkoje jis
tapdavo galingesnis tapo mano gyvenimo tikslas. Aš ten rasdavau tą magija,
energija ir kitus dalykus kurių man trūko, žvelgiant tuometiniu mano žvilgsniu,
mano gyvenime. Ir tai buvo mano įkvėpimo šaltinis iš kur aš pradėjau svajoti
jog gyvenime gali būti kažkas daugiau, negu vien tai ką mes matome. Ir tuomet
staiga mano gyvenime atsirado meditacija ir kiti stebuklai kas pradėjo keisti
mano požiūrį į šį mano užsiėmimą. Pradžioje to niekaip nesurišau ir tai man
buvo tiesiog du atskiri keliai, bet laikui bėgant pradėjau pastebėti savo
žaidimuose, fantastiniuose filmuose, kurios beje irgi labai mėgstu, pasikartojančius
dalykus ir situacijas. Pradėjau matyti jog daugelyje žaidimų, bei filmų matau
paliktus pėdsakus, kad pamačius tą filmą ar pažaidus tą žaidimą, man kyla
žymiai stipresnis noras pradėti tobulėti pačiam kaip kad žaidime ar filme tobulėja
mano herojus. Ypatingai man visada patiko RPG (žaidimų vaidmenimis stilius) kur
tu gali tobulinti savo herojų ir man pradėjo regztis tokia mintis mano galvoje,
kurią išgirdę žmonės mane turbūt palaikytų lunatiku, bet dabar suprantu kad tai
tik skirtingi požiūriai nieko daugiau ir tuo labiau nieko asmeniško. Taigi mano mintis pradėjo regztis tokia, o kas
nutiktų jai aš pradėčiau žvelgti į savo gyvenimą su tokia nuostaba ir
susižavėjimu, bei jauduliu kaip kad žvelgiu į savo herojų vykdantį misiją. Pradžioje
tai man atrodė nelogiška, nes jis yra jis, o aš esu aš, ir jį valdyti yra vieną,
o man čia gyventi yra visai kas kita. Bet vis tik pamėginti tai pradėjo man knietėti vis labiau ir labiau. Taigi
pagalvojau gerai reikia pamėginti, bet nuo ko pradėti? O dar svarbiau kaip
pradėti? Ir po ilgų filosofavimo savaičių, į ką aš esu linkęs, priėjau išvadą,
kad geriausias būdas kažką pradėti yra tiesiog tai pradėti ir tuomet jau
žiūrėti kas gaunas. Taip ir pradėjau visiškai paprastai tiesiog pakeisdamas
etiketes tiems patiems dalykams kurie man yra neįdomūs ir kasdieniai arba
atrodo sunkūs ir neįmanomi. Pakeičiau etiketes iš gyvenimas į žaidimas. Pradėjau
nuo paprastų dalykų kaip etiketė „ėjimas į parduotuvę“ pakeičiau etiketę į „misija
parduotuvė“. Kadangi buvau patyręs žaidėjas žinojau kad už kiekvieną įvykdytą
misiją yra skiriami taškai kurios tu vėliau gali panaudoti kur tinkamas. Mano
taškais tapo pasitenkinimo jausmas kad misija yra įvykdyta, kitas malonus
dalykas yra tas jog kai tu vykdai misiją automatiškai tu tobulėji savo skills
(savybėse) tai man irgi pasidarė labai įdomus papildomas atlygis už tai kad aš
įvykdau misiją, nes aš ne vien tik gaunu apdovanojimą kad įvykdau misiją, bet
tuo pačiu ir patobulėju toje srityje. Tarkim eidamas į parduotuvę aš kiekvienu
žingsniu tobulinu savo eiseną ir stiprinu kojų raumenis, parduotuvėje
ieškodamas produktų aš lavinu savo gebėjimą orientuotis aplinkoje, kas nėra
labai išvystytą, nes tokių misijų turbūt nevykdau per dažnai. Nešdamas krepšį
aš tobulinu savo rankų raumenis, o vairuodamas automobilį tobulinu savo
gebėjimą jį vairuoti. Ir jei visą tai dar darau pagal laiką ir kas kartą
matuoju kaip greitai galiu apsisukti pradėjau pastebėti savo progresą ir jį
didinti gerindamas laiką, bei rezultatus. Ir tai man pradėjo labai padėti
žymiai lengviau daryti tuos dalykus kurie man nepatinka. Ir viskas atrodė šaunu
kol nepradėjau šios taktikos taikyti situacijoms kur yra tikrai sunku. Susidūrus
su tokiomis situacijomis atsirado labai stipri problema ir tai yra emocijos. Susidūręs
su sunkia situacija kuri man nepatinka pradėjau taikyti šį metodą, bet tuomet
supratau pagrindinį skirtumą tarp savęs ir to veikėjo už ekrano. Jis emocijų
neturi ir bet kada netgi susimovęs tu gali atsukti paskutinę vietą kur
išsisaugojai ir pakartoti viską iš naujo, jai tau kažkas tikrai labai nepatinka
kaip tu pasielgei. Deja pas mus taip nevyksta jei jau susimovei tai susimovei,
tuomet jau turi išsrėbti tai ką pridirbai ir negana to, tai turi padaryti dar
blogai jausdamasis kad taip nutiko. Ir šis modelis man pradėjo nebepatikti. Šioje
vietoje turėčiau parašyti kaip aš supratau kaip šią problemą išsprendžiau, bet
deja aš to neišsprendžiau emocijos yra emocijos mes jas turime ir jos mums
labai reikalingos, kad galėtume taip arba anaip jaustis. Vienintelis dalykas ką
aš galėjau padaryti tai buvo tas kad aš galėjau pakeisti savo požiūri į tuos
dalykus kaip man reaguoti kai aš susimaunu. Taigi vietoje to kad graužtis dėl
to ir pergyventi aš pasirinkau verčiau suvokti ką aš padariau ne taip mano manymu,
ir būtinai išklausyti kitą pusę jai tai liečia kitą asmenį ir pagal tai
padaryti išvadas kaip aš galėčiau save patobulinti šioje srityje, kad tai nebe
pasikartotų. Ir tai man pradėjo labai stipriai padėti vėl viską versti žaidimu
ir dabar šiame savo gyvenimo etape aš jau beveik viskam duodu žaidimo etiketes
ir švelniai tariant į viską nebežiūriu rimtai, nes viskas man pradėjo virsti
tik žaidimu, žinoma su griežtom taisyklėm turint omenyje jog už kiekvieną teigiamą
arba neigiamą veiksmą yra pasekmės ir supratus žaidimo taisykles ir pats žaidimas(gyvenimas)
tapo gerokai lengvesnis. Pradėjau į viską žiūrėti kur kas paprasčiau ir
nebeimti to taip giliai iki širdies gelmių arba EGO ištakų. Tuomet pradėjau
visą šį žaidimo modelį taikyti ir kitiems dalykams tarkim dvasiniam tobulinimui
ir pradėjau suprasti kad mano veikėjas šiame gyvenime pradeda įgauti tų super
savybių kurių turi ir anie veikėjau kurios aš valdau ten. Ir kai kurios savybės
tikrai yra panašios, tarkim susikurti savo astralinę projekciją ir pakeliauti
po pasaulį, arba eiti kiaurai sienas, išmokti valdyti energiją ir sakykim gal
aš ir negaliu stumdyti daiktų per atstumą, nes netobulinu šios savybės, bet esu
sutikęs tokių žmonių ir žinau kad mūsų galimybės yra neribotos. Ir yra dar
daugybė stebuklų kurios atrasti gali eidamas šiuo keliu. Pradžioje atrodė kad meditacija
ir dvasinis tobulėjimas tai jau ten labai rimtas dalykas vienuoliai sėdi
vienuolynuose ir yra be galo rimti, žodžiu viskas labai ten rimta, bet su laiku
pabendravęs su vis daugiau žmonių pasirinkusių dvasinio tobulėjimo kelią
supratau, kad priešingai jie visai ne rimti, o jie yra laisvi ir žaismingi. Ir
tai man pradėjo labai keisti požiūrį į viską gyvenime net ir į kompiuterinius
žaidimus, ką aš laikiau iki tol laiko švaistymu, dabar aš pradėjau suprasti
kaip man buvo svarbu visus tuos metus, taip eilę metų, praleisti žaidžiant kad
aš išmokčiau šią pamoką ir netgi mano potraukis jiems šiek tiek, tik šiek tiek,
sumažėjo nes kompiuterinį personažą aš pakeičiau savimi, o nuotykius
virtualiame pasaulyje aš pakeičiau nuotykiais šiame pasaulyje. Tai man padeda
nevirsti super rimtuoliu viską mačiusiu ir patyrusiu įsitikinimų rinkiniu, o
išlikti gal sakykim kiek ir nerimtu, žvelgiant iš kito žmogaus perspektyvos, bet į lengvą požiūrį į sudėtingus dalykus
ar situacijas turintį žmogų. Taigi tokia ta mano išpažintis kuri turbūt vis tik
virto šokiu tokiu straipsniu ir nežinau ar kas mane suprato iki galo, bet aš dėl to nelabai ir jaudinuosi nes aš vis tiek žinau kad padariau tai kokią mano buvo sau
išsikelta misija (na gerai ne vien tik mano bet ir mano Aukštesniojo AŠ), kad
turiu papasakoti kaip aš žaidžiu šį rimtą žaidimą pavadinimu „Gyvenimas“ ir dabar įvykdęs šią misiją aš gausiu už tai
daug asmeninių taškų plius dar patobulinau savo rašymo įgūdžius, plius dar
išanalizavau save, plius dar susikūriau sau teigiamą matricą, nes dariau tai su
intenciją padėti kitiems.
Štai tokia ta
tiesa, 2013 04 01 Donatas.
