Ar esate kada
savęs paklausę kas yra drąsa? Ar aš esu drąsus? Kodėl aš neesu toks drąsus kaip
norėčiau būti? Pamėginkim į šiuos klausimus atsakyti kartu ir galbūt ir jūs ir
aš visi kartu tapsime drąsesni. Vien jau bandymas parašyti tokį straipsnį
manyje pareikalavo nemažai drąsos. Taigi aš asmeniškai tos drąsos vis dar
ieškau, bet man ji labiausiai asocijuojasi su kažkokio tai pagrindo atrama kai
tu žinai jog jai tau kažkas nepasiseks tu visada turėsi pas ką kreiptis ir jis
tau padės. Pradžioje daug drąsos rasdavau aplinkui supančiuose asmenyse, nes
atrodė kad visad kai reikėdavo šalia būdavo kažkas stipresnis kuris galėdavo
mane apginti, deja su laiku keliai išsiskyrė ir likau be savo drąsos. Taigi teko
pradėti jos ieškoti iš naujo, tuomet pradėjau ją atrasti savo paties
įsitikinimuose kurie gal ir nebuvo fizinė atrama, bet pasirodo kad ir mentalinė
atrama gali suteikti daug drąsos jei tu tikrai kažkuo tiki, tuomet jautiesi
stiprus, nes esi įsitikinęs jog yra taip ir anaip ir tu gali net kautis už savo
įsitikinimus, nes tu tikrai šventai tiki tuo ką tu darai. Šį drąsos forma man
atrodė patikima, nes ji manęs negalėjo palikti ar nuvilti kaip kad fiziniai asmenys,
bei aš kontroliavau savo drąsos šaltinį t.y. savo įsitikinimus. Tiesa sakant
tai buvo tokia stipri drąsa kad aš jaučiausi tikrai drąsus, savo įsitikinimus
galėjau prilyginti net žemės gravitacijos dėsniui, šio įsitikinimo taip lengvai
nepakeisi ir neapeisi, nesakau žinoma kad tai neįmanoma, aš tikiu kad viskas
yra įmanoma, bet tik norėjau pateikti pavyzdį kaip stipriai aš tikėjau tuo ar
anuo. Geri mano įsitikinimų pavyzdžiai būtų tarkim įsitikinimas jog kadangi aš
treniruojuosi kovų menus ir galiu įveikti tą arba aną tai jau aš esu pakankamai
stiprus, kas deja gan dažnai pasirodydavo ne tiesa kai sutikdavau už save
stipresnį, arba dar geras mano įsitikinimo pavyzdys būtų jog jei aš elgsiuosi
taip arba anaip rezultatas bus toks, nes kiti taip darė ir jiems pavyko tad ir
man turi pavykti. Vėliau vis tik atradus tam tikrus dalykus gyvenime tie
įsitikinimai pradėjo klibėti, o su tuo ir mano drąsa. Bet aš nepasidaviau
išlikau stiprus ir susikūriau naujų įsitikinimų šįkart dar stipresnių save
tikindamas jog štai dabar aš suprantu tie įsitikinimai buvo niekam tikę užtat
jie ir atkrito, bet va dabar tai jau tikrai žinau ir tikrai tikiu ir man tai
priduoda daug drąsos ypač kalbant apie visokius energetinius dalykus į ką
nesiplėsiu. Deja pasirodo tai tebuvo tik dar vienas etapas ir kaip ir pirmi šie
įsitikinimai irgi turėjo atkristi, deja tik tam kad būtų pakeisti vėl kitais
dar stipresniais. Ir atrodė kad galo tam jau nebebus tarp to kontrasto
įsitikinant ir vėl nusiviliant kai galiausiai pradedi suvokti jog tai tebuvo
dar vienas įsitikinimas. Mano tikėjimas įsitikinimais pradėjo labai stipriai
klibėti, o ir drąsos ten jau seniai neberadau. Čia kažkas ne taip, man vis
piršosi išvada, nes aš niekaip negalėjau suprasti iš kur pas kitus tokia drąsa
kai jie atsidurdavo vieni ir dar nepažystamoje aplinkoje kur tavo įsitikinimai
nebegalioja. Čia tikrai turi būti kažkas giliau, kažkas nežemiško, kažkas ką
visi turi savyje tik vaikšto apie tai pamiršę, bet atrodytų prisimena apie tai
būtent tą akimirką kai to labiausiai reikia. Kaip čia taip yra kad kai aš noriu
būti drąsus man tai neišeina? Kodėl mums reikia įsprausti save į kampą kur
nebėra kelio atgal, kad atrastume tą drąsą savyje? Šie klausimai man nedavė
ramybės ilgą laiką. Kol galiausiai nepradėjau savęs stūmėti į panašias
situacijas, kad galėčiau savo kailiu tai patirti ir pradėti suprasti kaip tai
iš tikrųjų veikia. Ir žinot ką aš pajutau atsidūręs situacijoje kai žinojau jog
kelio atgal tikrai nebėra ir dabar arba pirmyn arba, arba... Tuomet manyje
kažkas išsigrynino kažkas persijungė ir kažkas pradėjo atkristi ir byrėti ir aš
supratau jog tai byra mano kertiniai įsitikinimai tuo kaip veikia šis pasaulis.
Tai kas buvo mano pagrindų pagrindas iš visų mano įsitikinimų tai kad aš
visiškai kontroliuoju savo gyvenimą savo protu tai atkrito taip lengvai lyg
staiga išsisklaidytų tamsa išlindus saulei iš po debesų ir staiga aš pradėjau
matyti, bei suprasti, atrodė lyg visą mano gyvenimą mane lydėjo kažkoks rūkas
pro kurį aš niekad nieko nemačiau ir tik sukausi ratu tame rūke kupinas
įsitikinimo jog aš turiu kažką daryti, tik vat nežinojau ką? To pasėkoje
susikūriau sau dar daugiau įsitikinimų kad šie užgožtų tą įsitikinimą ir pro
juos nebematydamas to kertinio įsitikinimo aš galvojau kad dabar matau bei
suprantu, ką turiu daryti savo gyvenime. Bet staiga rūkui išsisklaidžius, o gal
tiksliau man tiesiog pakilus virš jo aš pamačiau šviesą ir man viskas pasidarė
staiga aišku ir suprantama. Tuomet aš tiksliai žinojau ką aš turiu daryti ir
kaip aš turiu tai padaryti, man tiesiog nebekilo jokiu abejonių ar dvejonių man
net galvoti nereikėjo, aš tiesiog žinojau. Ir tuomet aš supratau tas rūkas
supęs mane visą laiką buvo mano protas ir jo mintys, ir tik pakilęs aukščiau jo
aš iš tikrųjų supratau kur yra tas drąsos šaltinis, jis slepiasi mūsų širdyje. Darydamas kažką iš širdies aš pradėjau
suprasti, kad įsitikinimai man nebereikalingi, nes jų reikia tik mano protui, o
mano širdis ji tiesiog žino ir viskas ir tuomet vietos abejonei nebelieka. Vėliau
pradėjau suprasti kad mūsų širdis tai kaip branduolinis reaktorius, ten
slepiasi neįtikėtina galia kuri gali įveikti bet kokį priešą. Atradęs šią tiesą
kaip mėgėjas eksperimentuoti nusprendžiau patikrinti tai visuose man žinomuose
lygiuose. Bet pirma turėjau suprasti, o kaip veikia ta širdis? Kas iš to kad ji
tokia galinga jai aš nemoku tos galios įjungti. Tuomet pradėjau galvoti o kas
yra ta širdis? Na kas, kas visi gi žino širdis tai yra meilė paprasta, gerai
bet kas ta meilė? Ar kada susimastėt apie tai? Va čia tai dilema. Bet nebijokit
aš vis tik atradau savo atsakymą į savo klausimą. Tik deja mano atsakymas kaip
ir visais kitais mano aprašytais atvejais yra lygiai tiek pat sudėtingas, kiek
ir paprastas priklauso tik nuo to kaip į tai pažvelgsi. Taigi pradėjau tyrinėti
šį savo naują atradimą pirma sąmoningų sapnų lygyje, nes ten žinojau kad man niekas
nepakenks. Taigi anksčiau buvau linkęs susidūręs su sunkumais ar priešais juos
įveikti savo didesne agresija negu siūlo ta situacija ar priešininkas, bet
kadangi sapnai yra mano karalystė ir aš žinau kad aš savo karalystę
kontroliuoju, tais retais atvejais žinoma jai sapnuoju sąmoningus sapnus, pradėjau
savo sutiktus agresyviai nusiteikusius sapno personažus vietoje to kad apkulti,
verčiau apkabinti ir pasakyti kad juos myliu ir žinot ką? Rezultatas pranoko
visus mano turėtus ir netūrėtus lūkesčius. Anksčiau kai negatyvius personažus
prikuldavau jie tiesiog pasprukdavo, bet šiuo atveju pirmi mano sutikti
neigiami personažai metęsi į mane tikėdamiesi man parodyti iš kur kojos dygsta pakliuvo
tikrai ne ten kur tikėjosi. Kai tik jie prisiartindavo aš vietoje baimės ar agresijos
pajutau jiems meilę ir apkabinau juos ir žinot kas nutiko, o gi jie paprasčiausiai
ištirpo mano meilės glėbyje. Taip ištirpo, ir tuomet aš supratau ką gali reikšti
Arkangelo Gabrielio nešamas šviesos kalavijas ir kokią galią jis turi jai vien
mano tokių minimalių pastangų dėka aš sugebėjau pasiekti tokius rezultatus. Taigi
antras patikrinimo etapas turėjo būti Astralinėje realybėje su savo astralinio kūno
pagalba, nes šį aplinka yra kur kas mažiau mano kontroliuojama daugiausia ką
čia galiu tai manipuliuoti aplinka, bet pilnos kontrolės deja neturiu kartais
net pilnai savo astralinio kūno. Ir ką jūs sau galvojat pritaikiau tai kai
situacija tapdavo nevaldoma ir paskleidus meilę ji vėl tapdavo valdoma, arba
sutikus negatyvių būtybių jos visos krito nuo mano meilės kurią jiems skleidžiau,
o kitos pamačiusios mano spinduliuojamą šviesą net sprukdavo šalin neatsigręždamos.
Taigi pasirodo situacija tikrai rimta ir mumyse tikrai slypi didžiulė galia
pasakiau sau, bet ar užteks drąsos tai išbandyti mūsų realybėje? Ir žinot ką?
man užteko ir susidūręs su neigiamai nusiteikusiais asmenimis aš nepasidaviau
jų neigiamai įtakai išlaikiau šviesą viduje ir siunčiau jiems savo meilę,
žinoma nepuoliau jų apkabinėti, bet neneigsiu yra ir taip buvę, ir aš iš tikro supratau
tai ką Salusas norėjo pasakyti mums savo laišku Kaip susigrąžinti savo galią? Jis
tą ir norėjo pasakyti kad visa galia slypi mūsų širdyje ir ten gali rasti tiek
galios ir drąsos, kad bet kokia sutikta neigiama būtybė ar realiu atveju asmenybė
tiesiog ištirps nuo mūsų meilės bei šviesos jam, žinoma gal ne iš karto, bet su
laiku ir čia jau įsitikinimo man nebereikia, nes aš tai tiesiog žinau savo
širdyje ir visada tai žinojau.
Donatas 2013 04 05
su Saluso patvirtinimu, bei kaip visada savo Aukštesniojo AŠ pagalba kuris man
pakužda kokius straipsnius, bei kaip turėčiau parašyti.
