Kaip jau nekartą
esu minėjas mes esame laisvi pasirinkti viską savo gyvenime. Bet ar tikrai mes
esame tokie jau laisvi? Ar tikrai mes galime visiškai nuspręsti ką mes norime
patirti? Iš dalies atrodo kad tikrai. Juk tu kasdieną nusprendi: šiandien tu
valgysi, eisi į darbą, parduotuvę ir pan. Ir atrodytų, kad mes galime laisvai
pasirinkti šiuos dalykus. Bet vis tik neretai jaučiamės įkliuvę į tokią
situaciją, kai neturime visiškai jokio pasirinkimo. Kas tai per dalykai? Ogi
tie patys dalykai. Mums reikia valgyti, nes jaučiamės alkani. Mums reikia eiti
į darbą, kad turėtume už ką nueiti į parduotuvę. Mes jaučiame, kad privalome
tai daryti. Taip pat mes negalime pasirinkti kada mums atsitiks kokia nelaimė
ar pan. Net ir patys didžiausi mūsų planetos žmonės patyrė baisių dalykų. Juk
Jėzų nukryžiavo, Bhudą nunuodijo, Ghandį nušovė. Tad mūsų gyvenimas nors ir
laisvas, bet neretai jaučiamės kaip narvelyje. Mes galime jame laisvai judėti,
bet tai tik tas pats narvelis. Gal šis straipsnis iš pirmo žvilgsnio prasidėjo
ir kiek neigiama mintimi, bet greitai suprasite kodėl to reikėjo. Pirma, noriu
papasakoti apie požiūrį. Požiūris yra labai svarbus dalykas. Apie ką turbūt
nekiekvienas susimąsto. Tarkim Jėzų nukryžiavo. Atrodo labai neteisingas ir
baisus dalykas. Bet kai matai pilną paveikslėlį supranti, kad to reikėjo. Tam
jis čia ir atėjo, kad parodytų mums jog net ir už tokius dalykus galima
atleisti. Tad jo misija buvo sėkminga, nors ir žvengiant iš paprastos perspektyvos
taip neatrodytų. Kartais mes galvojame, kodėl nutiko tas baisus dalykas mūsų
gyvenime? Bet neretai tokios istorijos baigiasi labai įdomiai, nes žmogus
pradeda tuomet domėtis kas ir kodėl. Vieni žmonės nėra labai giliai įmigę šioje
3D iliuzijoje, tad jiems yra lengva pradėti iš jos busti. Kitiems deja reikia
rimto sukrėtimo, kad jie pradėtų susiprasti. Kartais tai tiesiog karma, kartais
ta patirtis tau reikalinga, kad kažką suvoktum. Niekas niekad nežino iki galo,
tad mano patarimas vienas, kad ir kas benutiktų - padėkoji ir judi pirmyn.
Skamba nelengvai, aš suprantu, bet reikia žinoti vieną dalyką, kad visada yra
aukštesnis planas. Išmokai pamoką - gyvenimas tęsiasi, neišmokai - pamoka
kartojasi. Kaip žinoti ar tikrai išmokai pamoką? Sunku pasakyti, bet kad ir kas
benutiktų tavo gyvenime jei priimsi tai kaip dovaną ir su meile, tada tikrai
bent 50 proc. pamokos išmokai. Tad nėra to blogo kas neišeitų į gerą. Pvz. kartą
norėjau pažiūrėti filmą, buvo savaitgalis ir jokių planų neprisiminiau, tad
puikus metas pažiūrėti filmą. Bet staiga sustreikavo kompiuteris ir negaliu
žiūrėti. Tuomet nuėjau veikti kažką kitą ir beveikdamas prisiminiau, kad buvau
susiplanavęs tą savaitgalį rašyti straipsnį ir tik dabar tai prisiminiau. Ir
tikrai žinau, kad jei būčiau pasinėręs į filmą būčiau tikrai apie tai
neprisiminęs. Tad visada žinokit, jog yra aukštesnis planas, nors jums gali
atrodyti ir kitaip. Beje, kai straipsnį baigiau, kompiuteris pradėjo vėl
puikiai funkcionuoti, savaime. Bet kaip tuomet mums priimti sprendimus savo gyvenime?
Iš kur žinoti jog tai nutiko, nes ir turėjo tai nutikti, o kažkas tebuvo
neteisingo pasirinkimo padarinys? Juk lengva yra priimti sprendimus, kai matai
aukštesnį planą, kai esi Jėzus ar Bhuda. Kai žinai Didįjį planą, tai tavo
sprendimai bus visada patys teisingiausi, nors kitiems taip ir neatrodys. Bet
ar pastebėjote vieną dalyką jų istorijose. Abu jie priėmė savo likimus
pasikliaudami savo širdimi, nes jie žinojo kad tai yra teisingas sprendimas,
nors ir nelogiškas iš šono žvelgiant. Protas tegali remtis logiką, kurią jis
žino, širdžiai logikos nereikia - ji tiesiog žino. Vienas dalykas apie
pasirinkimus yra tas, jog mes visada galime rinktis 4 kryptimis. Taip
keturiomis o ne dvejomis jei turint omenyje dualumą. Pirma mes visada galime
rinktis tamsiąją pusę t.y. eiti žemyn. Mes visada galime priimti savo
sprendimus remdamiesi baime bei ego. Toks kelias duoda daug pamokų ir stipriai
užgrūdina valią. Antra mes galime rinktis šviesos pusę t.y. eiti aukštyn. Mes
visada galime priimti sprendimus remdamiesi besąlygine meile bei atsidavimu.
Tai labai stiprina širdį ir išlaisviną sielą. Trečia mes galime mėginti eiti ir
šviesos ir tamsos keliu t.y. eiti į kairę. Dauguma taip daro ir aš taip
bandžiau ir tai reikalauja tikrai daug pasišventimo, tas nuolatinis laviravimas
tarp tamsos ir šviesos tikrai gali daug ko išmokyti. Arba palikti tave taip
nieko ir neišmokusiu. Ir ketvirta mes galime eiti į dešinę t.y. jokiu iš
paminėtųjų kelių. Tai yra tikrai įdomus kelias. Jis skirtas tikrai ne
kiekvienam. Eidamas šiuo keliu tu atsiriboji nuo visko. Dauguma išvažiuoja į
vienuolynus, ar išeina gyventi į miškus. Tad kur ta pasirinkimo laisvė? Ir koks
yra tas teisingas pasirinkimas? Pasirinkimo laisvė ir yra tame, jog mes visada
galime rinktis kaip mes sureaguosime į mums duodamą situaciją ir kokį kelią
pasirinksime. Nes nuo to priklausys ir koks tolimesnis likimas mūsų laukia, ar
mums jau užtenka šios pamokos ir jau galime eiti prie kitos, o gal jau išviso
baigėme mokyklą ir laikas stoti į universitetą. Ar mus dar paliks antriems
metams toje pačioje klasėje. Mes priimame sprendimus ir tik mūsų priimtų
sprendimų pasėkoje mums yra suplanuojamas tolimesnis mūsų likimas. Tad
priimdamas sprendimus, klausydamas savo širdies tu sulauksi ir rezultatų
paremtų širdimi, o klausydamas ego - sulauksi rezultatų paremtų ego. Likimas
tikrai egzistuoja, bet jis nuolat keičiasi dėl mūsų priimamų sprendimų. Taip
mes mokomės. Ir nereikia jo kaltinti, kad jis mums atneša vien blogas patirtis,
gal verčiau pažvelgti į sprendimus kokius mes priimame. Manau nevertėtų tikėtis,
kad rytojus viską pamiršęs bus atlaidus, nors aš šiandien ir negražiai
elgiausi. Žinoma, atleidimas egzistuoja, bet jis pašalina tik perteklinį
negatyvą ir neleidžia įsikišti blogiečiams, bet Matricos veidrodžio efekto
tikrai nepašalina. Tad jei pasėjai piktžoles, tai piktžoles tik ir ravėsi, bet
jei pasėjai gėles arba daržoves tokį rezultatą ir tikėkis sulaukti. Gyvenimas
tikrai tėra veidrodis, bet mes senai savo veidrodžių nevalę. Jie yra apdulkėję
ir murzini, tad neverta ir gero vaizdo per juos tikėtis. Purvinam veidrodžiui
gali šypsotis kiek nori, bet vis tiek tematysi purviną atvaizdą. Tad
nepamirškite valyti savo veidrodžius. Metodai jūsų, mano pareiga jums tai tik
priminti. Ir pamatysite kai veidrodis bus švarus tada jums besišypsant ir
atvaizdas jame iškarto pradės atgal šypsotis. Deja, bet jei susirauksite jis
irgi greitai susirauks. Tad pasirinkimas kaip visada jūsų. Galite kaltinti
veidrodį, kad jis blogai rodo arba imtis iniciatyvos ir jį gerai nuvalę pradėti
jam šypsotis.
